Prieš 25-erius metus tuomet teatro aktorės Eglės Aukštakalnytės-Hansen gyvenimas pasuko iš Lietuvos į tolimus kraštus. Sekdama jos vyro – Danijos verslininko – karjeros keliu, Eglė gyveno Urale, Maskvoje, Kenijoje, Mozambike, Kinijoje. Dabar vėl yra grįžusi ir gyvena Kenijos sostinėje, Nairobyje.
Šiandien lietuvė žinoma ne tik kaip aktorė, bet ir kaip ir laukinės gamtos fotografė, keliautoja, knygų autorė, o unikalia savo patirtimi pasidalyti kitą savaitę atvyksta, kaip pati sako – į pirmuosius namus, į Lietuvą.
Naujus amplua – rašyti, fotografuoti, filmuoti – E.Aukštakalnytė-Hansen atrado Afrikoje, kai susidomėjo unikalia masajų ir kitų genčių kultūra.
Fotogalerija:
Lietuvei pavyko įgyti senųjų savanos gyventojų pasitikėjimą, stebėti ir nuotraukose užfiksuoti nemažai vietos genčių buities detalių, ritualų, kurių liudininkais retai tampa svetimšaliai: „Su masajais susidraugavau per jų gentainį Lešao Ndorką, kartą parodžiusį kelią į Masai Marą mums, pasiklydusiems safario mėgėjams. Lešao pakvietė pasisvečiuoti savo kaime Loitos kalvose.
Kaimiečiai mano garbei paaukojo avį, o pamatę mane, valgančią iš jų rankų pusžalę avieną ir ragaujant vietinio alaus, tikriausiai suprato, kad priimu ir gerbiu juos tokius, kokie jie yra. Turėjau juos pamažu prisijaukinti, kad atvertų savo šimtamečių tradicijų paslaptis.“
Pasak E.Aukštakalnytės-Hansen, masajai – ryškiausia ir labiausiai žinoma Rytų Afrikos klajoklių gentis. XX amžiaus pradžios pirmieji šiame regione pasirodę keliautojai – misionieriai pastebėjo masajų karių, vadinamų moranais, jėgą, drąsą, įspūdingą išvaizdą ir pavadino „kilniadvasiais pirmykščiais“.
Tokie jie, fotografės teigimu, yra iki šiol. Masajams leidus ir įpratus prie fotoaparato spragtelėjimų, lietuvė pradėjo fiksuoti šios genties kasdienybės, apeigų ir ritualų akimirkas: „Masajams buvo didelis džiaugsmas save pamatyti nuotraukose, nors fotoaparato blykstės jie iki šiol bijo, mat tiki, kad tai atima iš jų sielas. Taigi, blykstės nenaudojau.“
E.Aukštakalnytė-Hansen dalyvavo emoratos (berniukų ir mergaičių apipjaustymo), eunoto (masajų karių įšventinimo į šeimos vyrus) ceremonijose, moterų vaisingumo palaiminimo apeigose, viešėjo ir masajo Matampašo vestuvėse.
Eunoto ceremija, sako fotografė, pati svarbiausia šioje unikalias tradicijas išlaikiusioje gentyje, o tąsyk ji buvo paskutinė didžiausia karių skaičiumi, joje dalyvavo 8000 karių, iš viso – 10 000 žmonių. Pati ceremonija truko savaitę.
„Tai yra be galo gili ir spalvinga tradicija. Joje dalyvavo tikri kariai, tarnavę savo genčiai ir saugoję gyvulius nuo 5 iki 15 metų. Įsivaizduokit – 10 tūkst. žmonių, tad surasti vietą, iš kurios galėčiau filmuoti ir fotografuoti, būdavo sudėtinga. Dažniausiai užlipdavau ant safario džipo stogo.
Pamatyti pirmomis dienomis vingiuojančią karių liniją, į kurią renkasi pasipuošę liūto kalio kepurėmis, stručio plunksnų kaukėmis, buivolo skydais, girdėti juos dainuojant, šaukiant įvairius šaukinius – tiesiog gali pajusti tą jėgą, kuri net kvapą gniaužia.“
Fotografę itin sujaudino ir paskutinę ceremonijos dieną vykstanti karių plaukų skutimo apeiga – visus tarnystės metus augintas kasas kariams nuskuta jų motinos, taip simboliškai atsisveikindamos su sūnumis, mat po ceremonijos jie gauna teisę vesti, prisiima šeimos vyro atsakomybę bei pareigas ir dažniausiai ryšys nutrūksta.
Nufilmuotą medžiagą lietuvė sudėjo į filmą, kurį padovanojo masajų genčiai. Patirtį savo antruosiuose namuose – Kenijoje – parašė knygą „Mama Afrika“, dalį fotografijų skyrė parodai tuo pačiu pavadinimu.
„Norėčiau, kad fotografijų parodos „Mama Afrika“ lankytojai patirtų, koks nepakartojamas ir gražus šis civilizacijos mažai paliestas, neturtingas žemynas, kokie įdomūs, spalvingi, originalūs ir nepakartojami jo žmonės.“
Pati fotografė, itin vertinanti draugystę su masajais, teigia iš jų besimokanti žodžio vertės: „Žodis ten be galo stiprus, juo galima ir palaiminti, ir prakeikti. Žinau žodžio svorį ir man tai yra vertybė. Manau, kad dėl to jie manimi ir pasitikėjo.“
Parodos „Mama Afrika“ atidarymas ir susitikimas su autore vyks gegužės 8 d. 19 val. Vilniuje, menų fabrike „Loftas“. Jį palydės Viktoro Diawaros projekto „Afrodelic“, jungiančio elektroninę ir tradicinę afrikietišką muziką, koncertas. Įėjimas nemokamas.
E.Aukštakalnytės-Hansen paroda – vienintelio Lietuvoje Užsaharės kultūros festivalis „Afrikos dienos“ dalis. Tryliktus metus gegužės mėnesį vykstantis festivalis šiemet parengė keturių dienų programą, kurioje kvies nusikelti į Vakarų ir Rytų Afriką.
Festivalį organizuoja VšĮ „Afrikos būgnai“, LR Užsienio reikalų ministerija, asociacija LATGA, menų fabrikas „Loftas“. Tarptautinei Afrikos dienai skirtas festivalis Lietuvoje organizuojamas kasmet: per dvylika jo gyvavimo metų čia pristatyti Senegalo, Malio, Dramblio Kaulo Kranto, Gvinėjos, Ganos, Ugandos kultūros ypatumai